Prisimenu save gal devynerių su draugais sėdintį ant žaliuojančių slyvų šakų – nukorę kojas nuo jų praleisdavome valandų valandas plepėdami, laipiodavome ar žaisdavome „Aukščiau žemės“. Vešliais krūmais ir brandžiais medžiais apžėlęs daugiabučio kiemas Antakalnio rajone mums buvo tapęs asmeniniu nuotykių parku. Tai buvo ir mūsų antri namai, kur galėjome pabėgti nuo tėvų ir kasdienių pareigų, žaisti, kurti savo nuosavus mažus pasaulius – būti laisvi.
Tačiau vieną dieną į kiemą įriedėjo ekskavatoriai, išrausė žemę, o kartu su ja iškasė ir mūsų mylimas slyvas. Nuotykių parkas per kelias dienas tapo plokščias ir neįdomus, su plikai nuskustais šonais ir per vidurį stūksančiu vienišu suoleliu.
Dabar tai matau vėl – Vilniaus centre dygstančiuose moderniuose daugiabučių kvartaluose ir biurų pastatų kiemuose. Čia gamta kitokia – ekonomiška, atidžiai suplanuota ir sterili. Stebėdamas augantį miestą suprantu, kad ten, kur atsiranda žmogaus tvarka, tikrai gamtai daug vietos nebelieka.
Bet pastebiu, kaip primirštuose miesto pakraščiuose, kur nėra tvarkos siekiančių žmogaus rankų, gamta sugrįžta. Ji lipa vijokliais per apleistų garažų sienas, senų namų stogus ir fasadus, veši dilgėlėmis apžėlusiuose soduose ir pamirštose samanomis apaugusiose miesto kapinėse (šias Viršuliškių kapines, pasislėpusias tarp daugiaaukščių biurų pastatų šalia Vakarinio aplinkkelio, mažai kas žino ir dažnai nustemba, pamatę nuotraukose).
Šie kontrastai manyje vėl pažadina smalsų vaiką, kuris keliaudamas nepramintais miesto takais per fotoaparato objektyvą tyrinėja nuolatiniu kismu tarp žmogiškos tvarkos ir gamtiško chaoso pulsuojantį miestą. Savo sluoksniuose jis slepia pasakojimą apie čia gyvenančius žmones ir apie gamtą, kuri visada sugrįžta, primindama apie laisvę ir laikus, kai buvau mažas ir nerūpestingai nušokęs nuo slyvos šakos nerdavau į nuotykį žaliuojančiame Antakalnio daugiabučio kieme.
Straipsnio autorius – Imantas Selenis
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.