Kaip žiūri į Vilnių, jeigu esi šaulys? Ar mėgstamas vietas matai ir kaip slėptuves, ar geriau pažįsti miesto gamtą, žmones ir net savo talentus? Du šauliai, moksleivis ir teisininkė, vedžioja mus po miestą ir savo patirtis.
„Šiaip visiems – ir šauliams, ir ne – verta žinoti artimiausias slėptuves ir turėti išvykimo krepšį“.
Jaunasis šaulys Ugnius Laukaitis: „Antakalnis, kuriame gyvenu trylika metų, dabar kitoks.“
Vilnius gražus, žalias, besiplečiantis miestas, kuriame saugu ir gera gyventi. Mano mėgstamiausios vietos? Pirmoji yra Sapiegų parkas – čia gera susitikti su draugais. Antroji – Saulės slėnis, nes jame ramu ir gera pasivaikščioti, o trečioji – Senamiestis dėl savo bažnyčių, senų namų, siaurų gatvelių ir kavinių, kuriose galiu išgerti kakavos. Dabar kasdieniai takeliai ir Antakalnis, kuriame gyvenu visus trylika metų, atrodo kitokie, nes esu jaunasis šaulys. Priklausau Šalčininkų 1011-ajai šaulių kuopai. Nuo mažens domėjausi ginklais, karine technika, kariuomene, taigi vienuolikos metų įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą. Norėjau daugiau sužinoti apie kariuomenę ir su ja susijusius dalykus, o svarbiausia priežastis – tikrai myliu Lietuvą ir jos gamtą.
Dalyvauju pratybose ir stovyklose, mokomės topografijos, susipažįstame su ginkluote, sportuojame, einame į orientacinius žygius dieną ir naktį. Man smagu su kitais jaunaisiais šauliais – su jais visą laiką turiu bendros kalbos, pomėgių. Čia svarbus ir vertingas moto, kad vienas už visus, visi už vieną, bet kartais tai ir erzina. Nes jei jau kas nors vienas velnių prisidirba, tai visi gauna pylos.
Tai štai, įstojęs į Lietuvos šaulių sąjungą, miestą pradėjau matyti kitaip. Nėra taip, kad visur matau įtvirtinimus ar barikadas, bet kartais apsižvalgau, kur čia būtų galima rasti slėptuvę.
Man atrodo, miestas yra gana saugus (bent jau Antakalnis), nes beveik kiekviename daugiabutyje, daugumoje mokyklų yra rūsiai, kuriuose galima pasislėpti. Esu apžiūrėjęs ir savo kaimynystę, kur galėtų būti slėptuvės pavojaus atveju, man artimiausios – Sapiegų parke ir šalia Vilniaus Antakalnio gimnazijos (buvęs „Bombiakas“). Tik minusas, kad jos yra užrakintos. Šiaip visiems – ir šauliams, ir ne – verta žinoti artimiausias slėptuves ir turėti išvykimo krepšį.
Kokie tie šauliai? Mano pažįstami šauliai nuo kitų bendraamžių skiriasi tuo, kad yra pozityvesni, daugiau linkę bendrauti, domisi ginkluote ir Lietuvos kariuomene. Vyresni jaunieji šauliai bendrauja su jaunesniais kaip su lygiais.
Šaulė Vaida Peleckienė: „Dėvėdama griežtą šaulio uniformą, mieste jaučiuosi laisva.“
Užaugau mažame miestelyje, todėl vaikystėje man antri namai buvo jo apylinkių pievos ir kloniai, geriausios draugės – senelio vištos, kiaulės ir karvės, o gražiausių pasirodymų scena tapdavo net ir senas vežimas, úorė. Tapiau, šokau, koncertavau su bardais ir kultūrkės roko grupe, tačiau stiprėjo ir noras siekti žinių, gebėti apginti ne tik savo, bet ir kitų teises. Todėl baigiau teisės studijas ir gavau darbą Vilniaus apygardos teisme.
„Būdama tarp išskirtinių asmenybių, pastebiu, kad noriu ir galiu nuveikti daugiau“. Viganto Ovadnevo nuotr.
Vilniuje mane, jauną ir ambicingą teisininkę, pasitiko mados, prekybos centrai, senamiesčio architektūrinė įvairovė, tačiau tai manęs, gamtos vaiko, visiškai nežavėjo. Priešingai, jaučiau, kad didelio miesto šurmulys užgožia, stalčiuje paslepia senuosius pomėgius. Gal net talentus. Ieškodama inspiracijos, prisiminiau, kaip mane įtraukdavo močiutės pasakojimai apie istorinius įvykius, karą, ir girdėdama pažįstamų žmonių rekomendacijas, nusprendžiau prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės.
Šiandien manau, kad tai buvo vienas iš geriausių mano gyvenimo sprendimų. Šauliai, su kuriais turiu garbės bendrauti, nesunkiai atpažįstami mieste, nes yra ne tik išsilavinę ir charizmatiški žmonės, tačiau ir žavi savo vertybėmis, motyvacija, neišsenkančia energija. Šauliai mokosi topografijos, taktikos, užsiima sportu, menais, teikia paramą ir reprezentuoja valstybę. Būdama tarp tokių išskirtinių asmenybių, pastebiu, kad noriu ir galiu nuveikti daugiau, o dėvėdama griežtą šaulio uniformą, mieste jaučiuosi laisvesnė, nei vilkėdama kitą drabužį – dažniau norisi šypsotis žmonėms, bendrauti, pasilabinti su vaikais, kurie spindinčiomis akimis mane jau iš tolo seka, pasitempti.
Jau devynerius metus gyvenu Baltupiuose – viename žaliausių Vilniaus mikrorajonų, tačiau tik būdama šaulė atradau Cedrono (Baltupio) upelį, Verkių regioninį parką, kur vedžiodama šunį ir per ausinuką klausydama Lietuvos šaulių sąjungos statuto pirmą kartą supratau, kad savo siela esu ŠAULĖ. Pažinau Vingio parką, kuriame ne vieną kilometrą nuėjome tobulindami rikiuotės įgūdžius, pamilau miesto gatves ir gatveles, didžiąsias aikštes, kuriose skambant Lietuvos Respublikos himnui keliama valstybinė vėliava. O po visos dienos pratybų, naktį grįžusi namo, nuo emocijų gausos negalėdama sumerkti akių, pirmą kartą pajutau pilnatvę, nes esu ten, kur šiandien turiu ir noriu būti!
Galbūt nematau miesto kaip slėptuvės, tačiau žinodama, kad jame gyvena net 4 000 šaulių, jaučiuosi saugi. Dar per pirmąsias topografijos pratybas miške įsitikinau, kad šaulys visada bus pasiruošęs padėti. Pamenu, gerai nesusipažinę su žemėlapio sutartiniais ženklais, ėjome palei geležinkelio bėgius, kurie turėjo kirsti upelį, tačiau jį pasiekę supratome, kad žemėlapyje pažymėti visai ne bėgiai, o aukštos įtampos laidų juosta. Teko įveikti upelį. Vaikinai peršoko, o aš mažutė, kojytės trumpos… Permečiau kuprinę į kitą pusę ir sukaupusi drąsą šokau. Bendražygiai mane pagavo. Tą dieną teko nueiti daugybę kilometrų, bristi per pelkę, nepaklysti miške naktį, dalintis ne tik palaikymu, tačiau ir maistu, vandeniu. Sunkumai mus sustiprino, suartino.
Priklausau Mato Šalčiaus 1015-ajai šaulių mokomajai kuopai. Ne kartą girdėjau, kad per baigiamąsias bazinio šaulio įgūdžių kurso pratybas mūsų laukia didžiausias išbandymas. Kaip bebūtų, su drebančiomis rankomis ir linkstančiomis kojomis susidūriau daug anksčiau – ginklo valdymo paskaitoje. Kartojome instruktoriaus komandas: „Ginklą išrink“, „Ginklą surink“, „Ginklą saugų daryk“. Po įtemptų darbų ir užsitęsusios ligos praktikuodamasi jutau didelį nuovargį. Padidinus tempą, lyg kažkas smegenis atjungė – aplink girdėjau tik kitų šaulių ginklų spragsėjimą. Nemėgstu skųstis, todėl tik nebyliai, tarsi ieškodama pagalbos, atsisukau į būrio vadą, o jis lyg viską perskaitęs iš mano akių, ramiai šyptelėjo ir gestais parodė – stabtelk, nusiramink, įkvėpk, iškvėpk…
Dabar prisiminusi dar kartą įkvepiu ir šypsausi – po daugybės metų Vilniuje jaučiuosi kaip dainuodama senelio úorėje – laisva, saugi ir labai laiminga!
Straipsnio autoriai – Ugnius Laukaitis, Vaida Peleckienė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.